Puslapis 11

Seat Alhambra nuo 2000 m.

StandartinėParašytas: 23 Vas 2010, 17:07
Robertas
“Seat Alhambra” – “Sharan” ir “Galaxy” dvynys

“Alhambra” – ne kompiuterinis vardas, bet didžiulės ispanų tvirtovės Granados mieste pavadinimas. Viduramžiais ji buvo paskutinė maurų atrama Europoje.

Praėjusį dešimtmetį kilus vienatūrių madai, Europos rinkoje konkuruojantys koncernai “Volkswagen” ir “Ford” susivienijo, siekdami greičiau sukurti naują modelį, pavadintą “Volkswagen Sharan”, “Ford Galaxy” ir “Seat Alhambra” (“Seat” markė jau seniai priklauso “Volkswagen”). Reikia pasakyti, kad visi trys automobiliai gaminami “Auto-Europa” gamykloje Portugalijoje, turi praktiškai identišką konstrukciją, panašus netgi jų dizainas. Svarbiausias skirtumas – įranga. Į “Galaxy” automobilius “Ford” koncernas montuoja savo variklius.

Šio straipsnio herojus “Seat Alhambra” iš esmės ne kas kita, kaip pas mus populiarus “VW Sharan”, tik savotiškas pigus variantas. Tačiau po 2000 metais atlikto stiliaus pakeitimo pradėtos siūlyti ir “pagerintos” “Alhambra” modifikacijos su visais keturiais varomaisiais ratais, garsiuoju vokswagen varikliu VR6, odiniu salonu ir kai kuriais priedais, būdingais brangiems automobiliams.

Ne vien vardas

Tikriausiai daugeliui kyla klausimas, kam pirkti kuklią “pavardę” turintį miniveną, jeigu galima pirmenybę teikti garsiajam jo dvyniui? Atsakymas akivaizdus: viską lemia kaina. Pradinis skirtumas tarp vienodos komplektuotės “liaudies automobilio” ir “Seat” lygus dešimčiai procentų, o naudotų automobilių jis gerokai didesnis. Kadangi naudotiems automobiliams garantija nesuteikiama, potencialūs pirkėjai mano, kad geriau pirkti būtent “Volkswagen”. Tačiau jie klysta. Gamina ta pati įmonė, vienoda ir kokybės kontrolė. Dėl jau minėtų priežasčių “Alhambra” kriminalinė praeitis nedidelė, vadinasi, mažesnė ir galimybė nusipirkti “nešvarios” biografijos mašiną ar kartą, išėjus iš namų (parduotuvės), neberasti savo “universaliojo arkliuko”. Tiesa, miniveno su stilizuota S raide ant priekio prestižas mažesnis negu “Sharan”, tačiau tiems, kuriems nereikia nieko įrodinėti aplinkiniams, tai neturi reikšmės.

Įvairūs “priedai”

Modelis siūlomas su vieninteliu penkerių durelių kėbulu. Svarbiausia, kuo jis skiriasi nuo daugelio vienatūrių, – nėra stumdomų durelių. Kitaip tariant, visos jo durelės atsidaro ir užsidaro lygiai taip pat, kaip beveik visų lengvųjų automobilių. O ir vietų skaičius daugelyje egzempliorių – tik penkios. Retai pasitaiko dvi papildomos sėdynės, įrengiamos bagažinėje, – dėl žemo stogo šioje salono dalyje jos nėra visavertės. Brangių versijų salonai būna ir šešiaviečiai. Tačiau svarbiausias šio modelio privalumas – gebėjimas transformuotis. Visos sėdynės yra autonomiškos, turi savus tvirtinimus, leidžiančius jas stumdyti į priekį ir atgal, priklausomai nuo konkrečių uždavinių; taip pat lengvai išmontuojamos. Priekines sėdynes galima pasukti 180 laipsnių, jų atlošuose įrengti atlenkiami staliukai, primenantys esančius lėktuvuose. Deja, jų nėra pigiose versijose. Patogu sėdėti keleiviams, sudėti mantą – tai neabejotinas “Alhambra” privalumas.

Iki stiliaus pakeitimo vienatūris buvo siūlomas dviejų pagrindinių komplektuočių, kurios galėjo būti pakeistos pirmojo savininko užsakymu. Jeigu ant stogo nėra išilginių “bėgių” bagažinei pritvirtinti – tai paprasčiausias variantas, kuriame gali nebūti net minimalaus elektros paketo (tai yra su rankiniais stiklų kėlikliais ir kt.) bei kondicionieriaus. Turtingesnėse versijose yra šiuolaikinio autombilių komforto atributų minimumas.

Kėbulo metalas atsparus korozijai – net pirmųjų gamybos metų egzemplioriuose “rudasis maras” dar nerado mėgstamų vietų. Eksploatuojant mūsų šalyje, po trejų ar ketverių metų sugenda kondicionieriaus vamzdeliai. Dar viena tipiška naudotų automobilių problema – išklibę galinių durelių tvirtinimai. Beje, tai gana nesunku pataisyti.

Visi varikliai – “VW”

Nors atidarius gaubtą pirmiausia į akis krenta firminė “Seat” emblema, visi “Alhambra” jėgos agregatai tokie patys, kaip ir “Sharan” bei kitų koncerno modelių. Iš benzininių – keturių cilindrų 2,0 l (116 AG), 1,8 l (150 AG) ir šešių cilindrų VR6 2,8 l (174-204 AG, priklausomai nuo modifikacijos). Pirmasis jų per silpnas mašinai, kurios visa masė – beveik 2,5 t, tačiau laiko išbandytas ir labai patikimas. Be to, jį gerai išmano mūsų šalies variklių meistrai. Antrasis, kurio indeksas 1,8T, užtikrina deramą įsibėgėjimo dinamikos ir degalų naudojimo kompromisą. Tačiau, kaip visi turbininiai varikliai, reikalauja gero aptarnavimo ir atsargaus elgesio su turbina, kuri retai išlaiko daugiau kaip 150 tūkst. km. Jį sunku ir brangu remontuoti. VR6 – galingiausias siūlomas variklis, labai “ėdrus” (aktyviai važinėjant miesto sąlygomis 18 l/100 km – ne riba). Dėl prigrūstos erdvės po gaubtu linkęs perkaisti, ypač mūsų sąlygomis, kai kelio purvas labai greitai užkemša radiatorių. Kaip ir pirmąjį, jį brangu remontuoti bei aptarnauti, dėl daugelio ypatumų tai galima patikėti tik siauram profesionalų ratui.

Modeliui buvo siūlomi ir du 1,9 l tūrio turbodyzeliai. Pirmasis 110, antrasis – 90 AG. Ir vienas, ir kitas pelnė puikias rekomendacijas, bet jeigu nenorite, kad startuojant prie šviesoforo miniveną lengvai aplenktų žiguliai, rinkitės pirmąjį variantą. Ir dar: pirkdami “soliarinį aparatą”, nepamirškite, kad blogos kokybės degalai, nesavalaikis aptarnavimas ir nekvalifikuotas elgesys su turbina gana greitai palengvins jūsų piniginę.

Net 6 pavaros

Labiausiai paplito tradicinės penkių pavarų mechaninės dėžės, nors kartu su VR6 gali būti sumontuota ir šešių pavarų dėžė, kuri leidžia visapusiškiau realizuoti šio variklio galimybes. “Mechanika” labai patikima, neteikia nemalonumų. O štai egzempliorių su “automatu”, kuris gali būti ir keturių, ir penkių pavarų, reikėtų vertinti atsargiau, jo būklę būtinai patikrinti specialia įranga – automatinė pavarų dėžė pateikia nemalonumų, o juos pašalinti nėra pigu. “Įmantriuose” paskutinių gamybos metų automobiliuose pasitaiko “Tiptronic” “automatas” su rankiniu jungimu. Prestižiniuose koncerno modeliuose jis pelnė gerą rekomendaciją. “Nepaprastos” (po stiliaus pakeitimo) versijos gali būti su visais varomaisiais ratais, kai sukimo momentas paskirstomas pagal laiko išbandytą “VW Syncro” versiją, t.y. normaliose kelio sąlygose varomieji yra priekiniai ratai, o jiems slystant automatiškai per viskomovą įsijungia galiniai.

Modelio pakaboje nėra nieko iššaukiančio: priekyje – makfersonas, gale – folksvageno modeliams tipiškos įstrižos svirtys. Priekyje dažniausiai reikia keisti skersinių stabilizatorių atramas – kas 40 tūkst. km. Nuvažiavus 70-80 tūkst. km, tenka tvarkyti praktiškai viską – nuo amortizatorių iki vairo trauklių. Gale viskas laiko gerokai ilgiau, iki 100-120 tūkst. km.

Reikia užsakyti

Atsarginės dalys – skaudus klausimas ilgai naudotų vienatūrių savininkams. Dėl būtinųjų išlaidų, važiuoklės ir variklio elementų problemų nekyla (jų yra stambiose firminėse parduotuvėse ir techniniuose centruose), tačiau specifinės detalės tikriausiai nebus, ją teks užsakyti ir laukti. Be to, “Alhambra” atsarginės dalys turi savo kodus, nors dažnai jas galima pakeisti dvynių detalėmis, vis dėlto neverta tikrinti “iš akies”, ypač kai kurių kėbulo ir optikos elementų. “Alhambra” nėra pigu remontuoti ir aptarnauti, be to, daugelis operacijų gana specifinės, jeigu jas patikėsite bet kam, pasekmės gali būti nemalonios. Tačiau tiems, kuriems reikia talpaus, patogaus ir saugaus vienatūrio už “humanišką” kainą, “Alhambra” visiškai tiks.

“Avtomir”

Paveikslėlis
Paveikslėlis
Paveikslėlis
Paveikslėlis
Paveikslėlis
Paveikslėlis
Paveikslėlis
Paveikslėlis