Jau pradėjus važiuoti, per sekančius pavarų perjungimus - iš antrosios į trečiąją ir iš trečiosios į ketvirtąją - galima akceleratorių spausti iki galo ir pavaras perjungti žaibiškai.
Savaime aišku, tais momentais budriai pasiruošiame galimam, netgi labai tikėtinam šoniniam poslydžiui ir, jei jis įvyko, tučtuojau švelniai suktelėjame vairą į poslydžio pusę.
Labai slidžios dangos kelyje visa tai turime atlikti dar švelniau. Ir gerai įsidėmėkime, ko tokiu atveju daryti nevalia, būtent: labai slidžios dangos kelyje nevalia, atitinkamai nepaspaudus droselio valdymo pedalo, staigiai atleisti sankabą. Taip pasielgę, galime bematant išlėkti iš kelio.
Tikriausiai visiems teko daug kartų matyti, kai nuo slidžios dangos kelio automobilis, rodos, dėl nesuprantamų priežasčių išlėkė į šalikelę. Pakalbėjus su tų mašinų vairuotojais, kaskart išgirsdavom maždaug tą patį: "Niekaip nesuprantu, kodėl taip atsitiko: be jokios mano kaltės mašina ėmė slysti šonu, ir nieko negalėjau padaryti".
Pažiūrėkime, kaip čia yra iš tikrųjų.
Jeigu, įsibėgėję antrąja pavara, kuria galime važiuoti iki 60 km/val, norime įjungti trečiąją pavarą, nepamirškime, jog tai privalome padaryti labai švelniai. Perjungiame pavaras taip, kaip mus mokė kursuose: visiškai atleidžiame akceleratorių ir numiname iki galo sankabos pedalą; variklis pavarų perjungimo momentu dirba tuščiąja eiga. Vadinasi vietoj buvusių didelių variklio apsisukimų teliko, sakykim, 600 arba 700 apsisukimų per minutę (vadinamieji tuščios eigos apsisukimai). Jei dabar įjungtume trečiąją pavarą ir staiga atleistume sankabą, neišvengiamai užblokuotume varančiuosius ratus (užpakalinius arba priekinius) arba vieną iš varančiųjų ratų (prisiminkime diferencialą!).
Bet kuriuo iš šių atvejų imame suktis vilkeliu ir patiriame visas tokio sukimosi pasekmes.
Šis momentas yra ypač pavojingas: variklis dirba labai mažais apsisukimais, nes akceleratorius yra atleistas. Staigiai atleisdami sankabą, sujungiame užpakalinius ratus (arba priekinius, jeigu jie yra varantieji) su varikliu. Kad šis sujungimas neturėtų neigiamų pasekmių, ratų sukimosi greitis turi atitikti variklio apsisukimų skaičių, padalytą iš perdavimo santykio, būdingo tai pavarai. Jei variklis įstengia daryti apie šešis tūkstančius apsisukimų, tai perjungus pavaras iš antrosios į trečiąją, apsisukimų skaičius turi būti apie 3,5-4 tūkstančius, t.y. maždaug atitikti maksimalų sukimo momentą arba vos vos už jį mažesnį.
Sujungus ratus su varikliu be šios sąlygos, greitai besisukantys ratai susidurs su gerokai lėtesniais variklio apsisukimais. Prasidės galėtynės: ratai stengsis pagreitinti variklį, o variklis stengsis pristabdyti ratus.
Kas nugalės, aišku: nugalės variklis. Tik labai didelė jėga įstengtų, esant uždarytam droseliui, padidinti variklio apsisukimus nuo 700 ligi 3,5 tūkstančio. O iš kur imsi tą jėgą? Iš varančiųjų ratų? Bet jie slidinėja ir yra visiškai bejėgiai.
Jei kelio danga šiurkšti, poslydis bus nedidelis-padangos sucyps, automobilio greitis trupučiuką sulėtės ir daugiau nieko.
Slidžiame kelyje, žinoma, bus kitaip: ratai nepajėgs įsukti variklio net per 2-3 sekundes, tad abu varantieji ratai ar vienas iš jų ims slysti. Gali įvykti ir dalinė blokada, kai ratas, kuriam derėtų riedėti, pvz., 200 apsisukimų per minutę greičiu, ims riedėti 5 apsisukimais per minutę; praktiškai tai tolygu nuliui, o klabamuoju atveju tolygu slydimui.
Todėl, kad neužblokuotume varančiųjų ratų ir išvengtume slydimo, turime, prieš atleisdami sankabą, akceleratoriaus paspaudimu padidinti variklio apsisukimus, šiuo atveju ligi pusės maksimalių apsisukimų.
AUKŠTESNĖS PAVAROS PERJUNGIMAS Į ŽEMESNIĄJĄ
Tokio perjungimo prireikia, norint pristabdyti automobilį varikliu. Šis manevras slidžios dangos kelyje esti labai pavojingas.
Nemokšiškas stabdymas varikliu daugeliu atvejų gresia liūdnomis pasekmėmis.
Aukštesnė į žemesniąją pavara dažniausiai perjungiama tada, kai mašina įkalnėje nebetraukia arba kai reikia sumažinti greitį.
Lygumos kelyje tokį perjungimą gali padiktuoti jo dangos nelygumai arba priekyje atsiradusi kliūtis. Tada palaipsniui pereiname iki žemiausios pavaros, pagelbėdami dar ir stabdžiu.
Sakykim, važiuojame trečiąja pavara 70 km/val greičiu ir norime įjungti antrąją pavarą. Šis greitis atitinka antrosios pavaros maksimalius variklio apsisukimus.
Vadinasi, nuo 700 apsisukimų varikliui dabar reikia šoktelti iki 6000, o ne, kaip pirma, nuo 700 iki 3,5 tūkstančio; tai, be abejo, dar pavojingiau. Todėl, kad neužblokuotume varančiųjų ratų ir išvengtume slydimo, reikia, prieš atleidžiant sankabą, nuspausti akceleratorių, t.y. padidinti variklio apsisukimų skaičių, šiuo atveju beveik iki maksimumo.
KRYPTIES IŠLAIKYMAS
Visa, kas aukščiau pasakyta, susiję ir su mokėjimu išlaikyti važiavimo kryptį pavarų perjungimo momentu slidžiame arba žvyru bei smėliu pabarstytame kelyje.
Bandant labai greitai įsibėgėti nelygios dangos kelyje, pabarstytame žvyru, smėliu ar smulkiais akmenukais, būtinai dešinysis arba kairysis varantysis ratas ims slysti, ir reikės žaibiškai reaguoti vairu, kad mašina ir toliau važiuotų norima kryptimi.
Dažnai tokį vaizdą matome kine: galingas automobilis smarkiai pajuda iš vietos; užpakaliniai jo ratai blaškosi į abi puses, nes vairuotojas labai mikliai reaguoja vairu; jeigu jis to nedarytų, automobilis bematant imtų suktis vilkeliu.
Dėl tokio užpakalinių ratų slysčiojimo į kairę ir į dešinę, arba, kaip sakoma, mašinos "sumėtymo", gerokai prarandama greičio, tačiau slidžios arba birios dangos kelyje kitaip įsibėgėti neįmanoma. Svarbu, kad tas automobilio "sumėtymas" būtų kuo mažiausias. Kadangi praktiškai neįstengiame pastoviai laikytis ratų sukibimo su keliu ribos, tad turime ją dažnai peržengti; bet tuomet žaibiškai priveriame droselį (sumažiname degalų), vėl jį atveriame ir tokiu būdu gana ilgai išsilaikome pries pat sukibimo ribos, minimaliai nukrypdami nuo jos čia į vieną, čia į kitą pusę.
AUKŠTESNĖS PAVAROS PERJUNGIMAS Į ŽEMESNIĄJĄ SLIDŽIAME KELYJE
Labai pavojingas manevras. Reikia sankabą atleisti padidinus variklio apsisukimus !!! Vadinasi, variklio apsisukimai turi bent atitikti ratų sukimosi greitį, o geriau, kai jie yra kiek didesni, kad variklis, perjungus pavarą, nors truputėlį trukteltų automobilį į priekį.
Numiname sankabos pedalą ir aukštesniąją pavarą perjungiame į žemesniąją, atitinkamai spausdami akceleratorių, kad variklio apsisukimų skaičius padidėtų. Jeigu variklio apsisukimai išsitenka įjungtosios pavaros greičio ribose, galime iš karto atleisti sankabą - nieko blogo neatsitiks. Slydimo nebus.
Jeigu variklio apsisukimai būtų daug mažesni už ratų sukimosi greitį, tai varantieji ratai stengtųsi greitinti variklį ir imtų čiuožti. Tai reikia turėti galvoje. Privalome tol treniruotis, kol išmoksime perjunginėti auštesniąją pavarą į žemesniąją absoliučiai tiksliai, neblokuodami ratų.
Žinoma, čia daug gali padėti tachometras. Jeigu jo nėra, tenka veikti iš "akies".
Sportiniame važiavime tachometras yra vienas iš geriausių kontrolės prietaisų. Ralistai nuolat žiūri į tachometrą ir beveik niekados nepažvelgia į spidometrą, nes greitis jiems, tiesą sakant, tarsi neturi reikšmės; mat, įgudęs vairuotojas jį ir taip žino. Pavyzdžiui, jei automobilis turi 5 pavaras, vairuotojas žino, kokiu greičiu jis važiuoja kiekviena pavara ir koks tą greitį atitinka apsisukimų skaičius. Tad, matydamas tachometrą rodant 5000 ir žinodamas, kuria pavara važiuoja, lyg ir nesamoningai suvokia, koks yra greitis.
Tagi perjungdami auštesniąją pavarą į žemesniąją, įsidėmėkite: kuo greitis didesnis, tuo sankabos atleidimo momentas pavojigesnis, net ir sausame kelyje.
NENUMATYTŲ SLYDIMŲ VALDYMAS, PIRMIAUSIA VINGIUOSE
Nenumatytu slydimu vadiname automobilio skersavimą arba slydinėjimą, įvykusį be vairuotojo noro. Tagi nenumatytas slydimas vairuotojui netikėtas esamoje situacijoje.
Svarbiausia iš karto pajusti slydimą ir jį suimti į rankas jau nuo pradinės fazės. Tačiau niekas neįstengia visiškai ramiai ir apgalvotai suvaldyti atsitiktinio slydimo, jei per treniruotes neišmoksta taisyklingai naudotis slydimu. Be to, šis mokėjimas turi būti tapęs refleksu, nes kitaip staigus ir netikėtas mašinos slydimas sukelia vairuotojo silpnesnį ar stipresnį baimės jausmą. Tokia psichinė būsena paraližuoja taisyklingus vairuotojo savisaugos refleksus, o sustiprina pavojingą, klaidingą savisaugos refleksą - staigiai stabdyti.
Nenumatytų slydimo situacijų pavyzdžiai:
Pirmas pavyzdys
Vingis pradedamaas per dideliu greičiu.
Kiekvienam automobiliui kiekviename vingyje egzistuoja greičio, kuriuo dar galima įveikti tą vingį, neišlekiant iš trasos, teorinė viršutinė riba. Ja laikome patį greičiausią vingio perlėkimą esamomis sąlygomis idealia trajektorija, savaime aišku, jei į vingį įvažiuota taisyklingai. Vadinasi, tas, kuris peržengia vingio įveikimo greičio viršutinę ribą, neturi jokių šansų sėkmingai užbaigti posūkį.
Tačiau dažnai vairuotojas, dar toli gražu nepasiekęs tos ribos ir galįs taisyklingai įveikti vingį, išlekia iš trasos.
Pavyzdžiui, nuokalnėje per daug įsibėgėjo ir slėnyje per dideliu greičiu pradėjo vingį, kuris pasidarė per siauras. Išsigandęs vairuotojas automatiškai paspaudė stabdį, ir mašina ėmė slysti.
Kaip gelbėtis:
Tučtuojau atleisti stabdį.
Iš karto vėl pristabdyti (neblokuojant ratų) ir tuo pat metu energingai, smarkiai suktelėti vairą vingio kryptimi (vairo suktelėjimas turi įvykti sekundės dalelyte anksčiau už pristabdymą). mašina privalo lėkti skersa; tuo momentu reikia paspausti akceleratorių ir tuoj pat suktelėti vairą į priešingą posūkiui pusę.
Šitaip pasukto vairo negalima perlaikyti; bematant reikia mažiau, bet energingai atsukti jį vėl atgal. Visus veiksmus vairu dera atlikti jautriai, bet ryžtingai, energingai ir trumpai. Vairo suktelėjimai į vieną ir į kitą pusę turi būti kaskart trumpesni, kol mašina ima važiuoti visai tiesiai ir nesiblaško.
Akceleratoriaus spaudimą dozuoti jautriai, pagal tai, kiek mašina slysta.
Atliekant aprašytąjį manevrų kompleksą, nesvarbu, kurie automobilio ratai yra varantieji - užpakaliniai ar priekiniai.
Antrasis pavyzdys
Automobilis, pradėjęs staigų posūkį, patenka ant žvyruotos kelio dangos. Mašinos priekis ima slysti.
Ką privalo daryti vairuotojas:
Atleisti akceleratorių! Energingai dar daugiau pasukti vairą posūkio kryptimi ir tučtuojau smarkiai paspausti akceleratorių, kad prasidėtų šoninis slydimas keturiais ratais ir mašina pasisuktų skersa. Tokie veiksmai tinka, kai varantieji ratai užpakaliniai. Jei varantieji ratai priekiniai, reikia daugiau pasukti vairą ir atsargiai pristabdyti, kad mašina skersuotų; jei vairuotojas labai įgudęs ir variklis galingas - stipriai paspausti stabdį ir tuo pat metu akceleratorių (stabdyti kairiąja koja).
Tolesni veiksmai tokie pat, kaip pirmame pavyzdyje (3,4 ir 5).
Ko visada privalai vengti, kai, normaliai važiuodamas, artėji prie vingio, kad jį taisyklingai įveiktum ir neimtum nesulaikomai slysti.
Nelėk per dideliu greičiu į vingį, kuriame yra ribotas matomumas, sunku deramai įvertinti trasą. Žinok, kad tikrai bus greičiau, jei ne tiek greitai į jį įvažiuosi, bet greitai išvažiuosi.
Nestabdyk, įvažiavęs į vingį. Saugiau bus pradėti ir baigti posūkį, važiuojant kad ir didesniu greičiu, jei mašiną išlaikysi trasoje, manupuliuodamas akceleratoriumi. Juk atleidžiant stabdį jau vingyje ir iš karto pasukant vairą posūkio kryptimi, mašina gali susverdėti ir imti pavojingai slysti prieš tavo valią.
Visos netikėtų slydimų situacijos posūkiuose yra labai panašios, nors galima būtų priskaičiuoti labai daug jų variantų. Tačiau kas išmoksta įveikti tyčia sukeltus slydimus, tas įgyja bent dešimteriopai didesnę galimybę išsisukti net iš sunkios padėties.
Mažai duoda naudos aprašinėjami įvairūs netikėto slydimo variantai, kuriais siekiama perspėti vairuotoją, jeigu šis nesudaro su savo vairuojama mašina vienos nedalomos visumos, ypač tomis sunkiomis akimirkomis. Geras vairuotojas turi pajusti ir nepaleisti iš savo rankų kiekvieno slydimo, vos tik jam prasidėjus. Sumanus vairuotojas nujaučia būsiant slydimą prieš pat jam prasidedant.
Šiose sunkiose situacijose taisyklingi ir nesuvaržyti judesiai tegali būti tik taisyklingi ir laisvai sėdint prie vairo. Sportiniame važiavime būna daug įvairiausių slydimų. Niekas neįstengtų greitai važinėti, jei puikiai jausti visą mašiną, kiekvieną ratą nepadėtų taisyklinga sėdėsena - nugara visiškai priglausta prie atlošo, o saugos diržai dar ją prispaudžia. Šitokia padėtis leidžia labai laisvai judėti rankoms ir kojoms.
Tai neapsakomai svarbu, ištikus nenumatytam slydimui, nes baimė, kurią jis paprastai sukelia, skatina vairuotoją palinkti į priekį - tada jis praranda kontaktą su mašina, jos nebejaučia kaip tyčia tuo momentu, kai labiausiai šito reikia. Dažniausiai tomis akimirkois pasireiškia ir kitas netikęs įprotis - laikytis už vairo ( vairas nėra atramos taškas ), - kuris nepaprastai kliudo laisvai manevruoti.
Tas gražus ratlankis yra skirtas automobiliui vairuoti. Nestverkime už jo iš baimės !
GREIČIO MAŽINIMAS SLIDŽIAME KELYJE
Kad išvengtume vieno iš galimų slydimų, yra pavojinga staigiai atleisti sankabą, perjungiant pavaras slidžiame kelyje, kai variklio apsisukimai maži. Tuomet iš karto blokuojami ratai ir mašina ima skersuoti. Negalima atleisti sankabos, esant mažiems variklio apsisukimams, jei ką tik įjungtos pavaros greičiui reikia daug didesnių apsisukimų ir kelio danga palanki slydimui. Privalu tai įsidėmėti, o geriausiai įsidėmėsime, jei, pirmai progai pasitaikius, nuvažiuosime į tuščią slidžią aikštelę ir patys tai patirsime.
Jeigu norite pristabdyti ir įsijungti žemesnę pavarą. Kelias slidus.
Pratimo fazės iš eilės:
- švelniai, bet greitai nuimate koją nuo akceleratoriaus; visi trys pedalai atleisti, rankos normaliai laiko vairą;
- viena ranka imate pavarų perjungimo sverto; nuspaudžiate sankabos pedalą;
- dešiniosios kojos pirštus perkeliate ant stabdžių pedalo, lengvai jį spaudžiate; tuo pat metu įjungiate žemesniąją pavarą; sankaba vis dar išminta;
- kulnu spustelėjate akceleratorių ir pamažėle atleidžiate sankabą, be paliovos sekdamas, ar padidėję variklio apsisukimai maždaug atitinka esamą greitį - tai žinoma, įgudimo klausimas;
- pradėjus važiuoti žemesniąja pavara, sankaba jau būna visai atleista; keliate koją nuo akceleratoriaus ir toliau stabdote - ir varikliu, ir stabdžiais iš karto.
Labai įgudęs vairuotojas gali dar pergazuoti, jei reikia, pavyzdžiui, kai pavarų dėžės sinchronizacija nekokia.
Kad galėtume negaišdami kelis kartus iš eilės įjungti vis žemesnę pavarą, turime uoliai treniruotis, kol išmoksime nepaprastai spėriai dirbti kojomis ir darniai su jų judesiais ranka manupuliuoti pavarų perjungimo svertu. Tada žaibiškai pasieksime žemutinę pavarą, nepakenkdami pačiam važiavimui.
Išdėstytą veiksmų eilę tenka kartoti tiek sykių, kiek yra pavarų, kurias turime įjungtii pakeliui iki žemiausios, kai, važiuodami slidžiu, žvyruotu, smėlėtu keliu, juo labiau ledu, privalome kup greičiau, bet saugiai sumažinti greitį iki minimumo.
Taigi greičiausias stabdymas, ypač slidžiame kelyje, turi būti stabdymas varikliu, perjungiant pavaras, ir kartu stabdžiais.
Kelio dangos pasikeitimui, pavyzdžiui, kai asfaltas pereina į tašytų akmenų grindinį, reikia didžiulio dėmesio. Išvažiuodamas iš grindinio į asfaltą, galite iš karto paspausti akceleratorių ir padidintį greitį. Tačiau, važiuojant iš asfalto į grindinį, yra atvirkščiai: būtina stabdyti, prieš įvažiuojant į grindinį ar į kitą kelio dangą, pavojingesnę nei ankstesnioji, ir stabdyti nieku būdu ne tų kelių sandūroje ar čia pat ją pravažiavus. Tada būna ne tik per vėlu, bet ir pats stabdymo manevras gali pridaryti bėdų. Beje, ir šiuo atveju praverčia treniruotės, kaip suvaldyti slystančią mašiną.
Keletas pastebėjimų ir patarimų, kaip vairuoti žiemos sąlygomis
- Atšilimo metu patikimesni šviesūs apledėjusio kelio ruožai.
- Pašalus patikimesni bus ruožai, kuriuose sniego nėra.
- Ypač pavojinga ant tiltų, sankryžų, staigių pakilimų, t.y. tose vietose, kur susidaro plikledis.
- Prie sankryžų ir pėsčiųjų perėjų būtinai prisiminkite, jog netikėtai iššokęs pėstysis yra didelis pavojaus šaltinis.
- Didelių nemalonumų gali sukelti autobusų ir troleibusų stotelės. Dėl dažno stabdymo čia susidaro tikra čiuožykla. Privažiuodami prie stotelių iš anksto mažinkite greitį - nepasikliaukite vien stabdžiu.
- Ne itin pasitikėkite smėliu, išbarstytu ant ledo ir sniego. Smėlis efektyvus tik tuo atveju, kai jis įšąla į sniegą arba ledą. Priešingu atveju jis padaro daugiau žalos, nes suklaidina vairuotoją.
- Netikėtumai gali laukti ir tuneliuose. Didelių šalčių metu sniegas, kurio automobiliai prineša į tunelį, dažnai virsta ledo plutele. Todėl privažiuojant prie tunelio verta laipsniškai sumažinti greitį.
- Susispaudęs sniegas kaupiasi po sparnais, kas stipriai sumažina ratų manevringumą. Patartina po kelionės šį sniegą pašalinti.
- Važiuojant žiemą būtina griežtai laikytis reikiamos distancijos. Ji turi būti du tris kartus didesnė negu vasaros metu. Tai labai svarbu, kadangi žiemą gali nepagelbėti net žaibiška reakcija.
- Žiemą pamirškite apie važiavimą su išjungta pavara ir išjungtu varikliu.
- Nesistenkite atlikinėti posūkių su slydimu. Nebent esate žiemos ralio dalyvis
- Nepameskite galvos automobiliui netikėtai pradėjus slysti. Pabandykite lengvai pasukti vairą į užpakalinių ratų slydimo pusę. Tuo pačiu metu sumažinkite variklio apsukas ir greitais, dažnais judesiais po truputį stabdykite (automobiliams su varomu galu).
- Pabandykite laikytis tokios taisyklės: prieš važiavimą patikrinkite valytuvų, apšvietimo, garsinio signalo, taip pat stabdžių veikimą.
- Pajudėjus iš vietos kelis kartus paspaudinėkite stabdžio pedalą. Tai naudinga, kadangi stabdžių skystis per naktį gali sutirštėti.
http://www.lvs.lt
, visų geriausia nuvažiuoti į kokią aikštelę ir pasipraktikuoti 
